Išgamos ir bepročiai

 

- Didžiulis sociologės Gabrielės Kuby nuopelnas yra tai, kad ji atskleidė detales katastrofiško pavojaus, kuris užgimsta mūsų civilizacijos gelmėse. Paaiškėjo, kad šiuolaikinė seksualinė revoliucija ir genderio ideologija remiasi, be viso kito į Maltuso mokymą, eugeniką, neomarksizmą, neobolševizmą ir kairuolišką feminizmą. Genderio ideologijos išpažinėjai ne atsitiktinai naudojasi tais pačiais seksualinio palaidumo lozungais, kuriuos po revoliucijos bandė įgyvendinti bolševikai. Vėliau jie jų skubiai atsisakė, kai pamatė, kad ši ideologija griauna netgi jų bolševikinį pasaulį. Negana to, pagrindiniai seksualinės revoliucijos aktyvistai patys kenčia rimtus nukrypimus ir padarė nemažai sunkių nusikaltimų, tame tarpe ir seksualinių. Pavyzdys – Alfredas Kinsis, kuris falsifikavo mokslinius duomenis ir prievartavo „moksliniais tikslais“ vaikus ir netgi kūdikius, seksualiai stimuliuodamas pastaruosius. Šitas, švelniai tariant, ne visiškai sveikas žmogus gyrėsi, pavyzdžiui, kad jam pavyko sukelti 11 mėnesių amžiaus kūdikiui 14 orgazmų per 38 minutes.

- Ideologiniai genderio judėjimo lyderiai, tokia, kaip tarkime Džudit Batler, painiojasi ir patys sau prieštarauja. Iš vienos pusės jie skelbia, kad „neegzistuoja vyrai ir moterys, lytis – tai fantazija“, o iš kitos – kovoja už moterų (kurios neegzistuoja) teises arba tvirtina, kad homoseksualios orientacijos pakeisti neįmanoma, nors seksualume, pagal jų teoriją, viskas turėtų būti labai lankstu, keičiama ir sąlygiška.

-Akivaizdūs programiniai nesklandumai ir nesutapimai netrukdo genderio ideologijos atstovams užimti dominuojančius postus JTO ir ES, ir dėka to įgyvendinti eilinius seksualinės revoliucijos etapus, vadovaujantis „saliami taktika“. Jie disponuoja begale nuosavų institutų, paslaugia žiniasklaida ir didžiulėmis, turtingų sponsorių paaukotomis lėšomis.Pinigais juos aprūpina, pavyzdžiui, JAV valdžia (ypač demokratai) ir milijardieriai, tokie kaip Rokfeleris, Geitsas, Sorošas, Bafetas, Blumbergas ar Terneris. Jie remia tokias iniciatyvas, manydami, kad genderio ideologija su jos šeimas griaunančiu poveikiu ir abortais, padės sumažinti planetos gyventojų skaičių, mat „nereikalingus gyventojus“ turtingieji laiko pagrindiniu blogiu ir grėsme savo statusui. Principas labai paprastas: kuo daugiau sekso, tuo mažiau vaikų. Europoje dar niekad istorijoje nebuvo tiek sekso ir tuo pat metu – tiek mažai vaikų. Viešnamyje, į kurį tapo panašios kai kurios Europos šalys, vaikams vietos nėra.

- Autorius – Dariušas Oko, dvasininkas, filosofas, teologas, apsigynė disertaciją Popiežiškame Grigaliaus universitete Romoje.

- Straipsnis paskelbtas lenkų leidinyje Polonia Christiana.

- JAV-CŽV organizuotas spalvotąsias revoliucijas Lietuvos valdžia toleruoja, dauguma žmonių jų nepalaiko.

Spalvotojų revoliucijų žemėlapis

Spalvotoji revoliucija – terminas, kuris yra plačiai naudojamas viso pasaulio žiniasklaidoje apibūdinti įvairius judėjimus kai kuriuose buvusios Sovietų Sąjungos visuomenėse ir Balkanuose prasidėjusius XXI a. pirmajame dešimtmetyje.^[1] Šis terminas taip pat buvo taikomas revoliucijoms kituose pasaulio regionuose apibūdinti, pavyzdžiui Artimuosiuose Rytuose.

Spalvotųjų revoliucijų dalyviai dažniausiai naudojo taikų pasipriešinimą ir tokius metodus, kaip demonstracijos, streikai ir intervencijos, parodyti savo protestą prieš korumpuotas ir/ar autoritarines vyriausybes bei propagavo demokratiją. Šie judėjimai paprastai naudojo konkrečią spalvą ar gėlę kaip savo simbolį. Be to, spalvotosios revoliucijos išsiskiria nevyriausybinių organizacijų (NVO) bei studentų aktyvistų reikšmingumu, organizuojant kūrybingą nesmurtinį pasipriešinimą.

Prie tokių judėjimų priskiriami:

· Gvazdikų revoliucija Portugalijoje (1974 m.),

· Geltona revoliucija Filipinuose (1986 m.),

· Aksominė revoliucija Čekoslovakijoje (1989 m.),

· Dainuojanti revoliucija Lietuvoje (1988-1991m.),

· Buldozerio revoliucija Jugoslavijoje (2000 m.),

· Rožių revoliucija Gruzijoje (2003 m.),

· Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2004-2005 m.),

· Maidano revoliucija Ukrainoje (2014 m.),

· Purpurinė revoliucija Irake (2005 m.),

· Tulpių revoliucija Kirgizijoje (2005 m.),

· Kedro revoliucija Libane (2005 m.),

· Mėlyna revoliucija Kuveite (2005 m.),

· Džinsinė revoliucija Baltarusijoje (2006 m.),

· Šafraninė revoliucija Mianmare (2007 m.),

· neramumai Moldovoje vadinami Vynuogių revoliucija (2009 m.),

· Žalioji revoliucija Irane (2009-2010 m.),

· Jazminų revoliucija Tunise (2010-2011 m.),

· 2011 m. Egipto revoliucija vadinama Lotoso revoliucija,

· Jazminų revoliucija Kinijoje (2011 m.).